Ar kada susimąstei, kodėl šiandien jautiesi taip, kaip jautiesi? Kodėl kartais tave aplanko abejonės savimi, nenumaldomas noras viską kontroliuoti ar vidinis nerimas, nors išorėje, regis, tam nėra priežasčių?

Didelė dalis mūsų dabartinio „aš“ yra suformuota dar vaikystėje. Ten, kur išmokome, ką reiškia būti mylimai ar atatumtai, kur pajutome saugumą arba nesaugumą, kur patyrėme džiaugsmą ar skausmą. Mūsų smegenys sukurtos taip, kad neigiamas patirtis prisimename daug stipriau nei teigiamas – evoliuciškai tai padėjo išgyventi, kai mūsų protėviai turėjo išlikti pasaulyje, kuriame medžiojome mamutu ir kovojome su kardadančiais tigrais.

Būtent todėl nemaža dalis vaikystės išgyvenimų, kurie buvo skausmingi ar privertė jautis vienišomis, taip stipriai įsirėžia į pasąmonę. Jie lyg nematomi pėdsakai keliauja kartu su mumis į suaugystę, ir net jei sąmoningai apie juos nebegalvojame, jie vis tiek daro įtaką mūsų jausenai, sprendimams, santykiams.

Šiandien psichologinėje literatūroje šiuos įsirėžusius išgyvenimus dažnai apibūdina žodis trauma. Čia trauma vadinu ne tik akivaizdžius, stiprius sukrėtimus, bet ir subtilius, nuolatinius neigiamo atspalvio patyrimus: nuvertinimą, emocinį atstūmimą, meilės stoką. Šie prisiminimai dažnai „nusėda“ mūsų pasąmonėje, tačiau tyliai veikia dabartį: skatina nepasitikėjimą savimi, perdėtą kontrolės poreikį, abejones ar net pasireiškia kūno pojūčiais – įtampa, nuovargiu, nerimu.

Apkabinti mažą mergaitę savyje

Įsivaizduok save kaip mažą mergaitę. Galbūt ji sėdi kambario kamputyje, nedrąsi, gal kiek išsigandusi, gal liūdna, nes niekas neišgirdo jos verksmo. Arba galbūt ji stovi už lango, žiūri į žaidžiančius kitus vaikus ir jaučiasi atstumta.

Kiekviena iš mūsų tokį vaizdinį nešiojamės savo viduje – tai mūsų vidinis vaikas. Būtent toje mažoje mergaitėje saugomi prisiminimai, kurie šiandien kartais vis dar „pašaukia“ mus per skausmingas emocijas: nerimą, abejonę, kaltę ar nuolatinį poreikį įrodyti savo vertę. Šie prisiminimai – tai mažosios mergaitės patirtos traumos, kurios nebuvo išgydytos.

Kai mes apkabiname savo vidinę mergaitę, simboliškai sakome:
„Dabar aš su tavimi. Aš tavęs nepaleisiu. Tau nereikia vienai nešti šio skausmo.“

Psichologiniu požiūriu tai yra labai galingas veiksmas. Jis atkuria tai, kas kadaise buvo nutrūkę – saugų ryšį. Mes pradedame perrašyti savo vidinę istoriją: ten, kur buvo tuštuma ar baimė, atsiranda šiluma ir priėmimas.

Darbas su Vidiniu Vaiku psichologijoje

Neatsitiktinai daugelis psichoterapijos krypčių yra sukūrusios savitus būdus, kaip dirbti su vidiniu vaiku:

• Analitinė psichologija (C. G. Jung) kalba apie archetipus, tarp jų – ir vidinį vaiką, simbolizuojantį mūsų tyrumą, kūrybiškumą, gyvybingumą.
• Transakcinė analizė (E. Berne) pabrėžia, kad kiekviename iš mūsų gyvena Vaikas, Tėvas ir Suaugęs.
• Schemos terapija (J. Young) kalba apie „vidinius vaiko režimus“, kurie atsiranda tada, kai vaikystėje mūsų poreikiai nebuvo patenkinti.
• Humanistinė psichologija akcentuoja besąlygišką priėmimą – vidinio vaiko apkabinimas yra vienas būdų priimti save tokią, kokia esi.

Visos šios kryptys skirtingais žodžiais sako tą patį – kad vidinę mergaitę savyje turime pamatyti, priimti ir apkabinti, nes tik taip galime leisti jai (ir sau šiandien) gyti.

Kodėl tai veikia?

Šis procesas turi aiškius psichologinius ir neurobiologinius paaiškinimus:

1. Savęs atjauta (self-compassion). Tyrimai (Neff, 2003; Neff & Germer, 2018) rodo, kad savęs atjauta mažina nerimą, depresiją, stiprina psichinę sveikatą. Apkabinti vidinį vaiką iš esmės reiškia išmokti būti atjaučiančiai sau.
2. Neuroplastiškumas. Kai įsivaizduojame save vaikystėje ir suteikiame sau meilę, aktyvuojame tas pačias smegenų grandines, kurios anksčiau buvo susijusios su skausmu. Dabar jos persipina su saugumo ir švelnumo signalais (Schacter & Addis, 2007). Tai – atminties rekonsolidacija: seną prisiminimą papildome nauja patirtimi.
3. Vidinių poreikių tenkinimas. Vaikystėje dažnai negavome visko, ko reikėjo. Suaugusios galime tai kompensuoti – tampame „vidiniais tėvais“ sau, suteikdamos švelnumo, kurio ilgėjomės.

EMDR ir vidinės mergaitės prisiminimai

Šiuolaikinė traumų terapija EMDR (Eye Movement Desensitization and Reprocessing), sukurta Francine Shapiro, turi labai įdomų požiūrį į vidinį vaiką.

Kartais mūsų vidinę mergaitę labiausiai skaudina tie ankstyvieji prisiminimai, kurie atrodo maži, bet iš tiesų paliko gilią žymę. Galbūt tai buvo akimirka, kai jauteisi nepakankamai gera, nes kažkas tave kritikavo. Galbūt tai buvo diena, kai pasijutai vieniša ir nepastebėta. Tokie prisiminimai lyg slapti šaltiniai maitina dabartinį skausmą ir neigiamas mintis apie save.

EMDR terapijoje jie vadinami „feeder memories“ – prisiminimai, kurie maitina mūsų įsitikinimus: „aš neverta meilės“, „aš silpna“, „su manimi kažkas ne taip“. Terapijos metu šiuos prisiminimus galima švelniai paliesti, leisti jiems iškilti į sąmonę, bet jau nebe vienai – šįkart šalia yra saugus žmogus, terapeutas, ir tavo suaugusi dalis.

Kai prisiminimas apdorojamas pasitelkiant švelnius akių judesius ar kitą paprastą techniką, jis pamažu praranda savo aštrumą. Tarsi mažoji mergaitė, kurią matei vienišą, pagaliau sulauktų šilto apkabinimo. Skausmingas įsitikinimas pradeda tirpti, o jo vietoje pamažu gimsta nauja žinutė: „aš esu verta meilės, man nieko netrūksta, aš saugi“.

EMDR leidžia mums pažvelgti į tuos skaudžius vaikystės puslapius ne tam, kad dar kartą juos išgyventume, bet kad galėtume juos perrašyti švelnumu, saugumu ir nauju supratimu.

Kiekviena iš mūsų galime pasirinkti sau artimiausią būdą: vienai artimesnė meditacija ar vizualizacija, kitai – terapinis darbas, dar kitai – kūrybinės praktikos. Svarbiausia – leisti sau pajusti, kad esi verta meilės ir švelnumo, net jei vaikystėje to stigo.

Iš pradžių šie metodai gali atrodyti keisti ar net „nenatūralūs“. Kartais mus sustabdo vidinė kontrolė, kartais – baimė būti nesuprastai ar sukritikuotai. Bet išdrįsus bent kartą „apkabinti“ savo vidinę mergaitę, galima patirti nuostabų palengvėjimą – tarsi pagaliau kas nors tyliai pasakytų:

„Aš tave matau. Tu esi svarbi. Tu esi mylima.“

Ir tai – natūralus kelias į pilnavertiškesnį gyvenimą.

 

LITERATŪRA:

• Neff, K. D. (2003). Self-Compassion: An Alternative Conceptualization of a Healthy Attitude Toward Oneself. Self and Identity, 2(2), 85–101.
• Neff, K. D., & Germer, C. K. (2018). The Mindful Self-Compassion Workbook. Guilford Press.
• Schacter, D. L., & Addis, D. R. (2007). The cognitive neuroscience of constructive memory: Remembering the past and imagining the future. Philosophical Transactions of the Royal Society B, 362(1481), 773–786.
• Shapiro, F. (2018). Eye Movement Desensitization and Reprocessing (EMDR) Therapy: Basic Principles, Protocols, and Procedures. Guilford Press.
• Young, J. E., Klosko, J. S., & Weishaar, M. E. (2003). Schema Therapy: A Practitioner’s Guide. Guilford Press.